Vaikus gydome nuo 10 metų.
Daugelis mamyčių turi „savo“ daktarą, pas kurį pačios gydosi dantis. Tačiau vaiką dažniausiai veda kitur – kur pigiau. Vaikai labai gerai mato, kad juos veda pas kažkokį gydytoją, kur jo suaugę artimieji nesigydo. Tai vaikui kelia pagrįstą nerimą, ir gydytis jis dažniausiai nesutinka. Mes gydome savo pacientų vaikus, kurie jau keliskart buvo mūsų laukiamajame ir matė, kad mamytė pas tą gydytoją gydosi pati ir neverkia. Tada ir jis nori būti kaip didelis, ir gydytis dantukus. Kad vaikas leistųsi gydomas, didžiąja dalimi priklauso nuo jį ten vedančio artimo žmogaus rimto ir atsakingo paaiškinimo, kodėl ir kaip svarbu tai dabar padaryti. Ta prasme vaikui didesnis autoritetas yra tėvas. Ir jei toks šeimoje yra, mes prašome, kad jis vaiką ir atvestų. Be to svarbu vaikui įkvėpti pagrįstą pasitikėjimą gydytoju, taip pat apsitarti su vaiku, ar jis pas tą gydytoją nori gydytis, ar yra kitų, jam keliančių didesnį pasitikėjimą. Bet koks brutalus spaudimas vaikui šiuo klausimu gali padaryti ilgalaikę psichologinę žalą, toli prašokančią atskiro pieninuko išgydymo naudą. Jei į kėdę pasodintas vaikas, nežiūrint visko, gydytis nesileidžia, tai laikome neatliktu vaiko paruošimo darbu namuose. Kai į kėdę pasodintas vaikas nesileidžia gydomas, jei jam jau yra panaudotos sterilios medžiagos ir instrumentai, tėvai tai apmoka kaip už konsultaciją.
